Esu Agnė, įgijusi sveikatos psichologijos išsilavinimą bei onkopsichologijos specializaciją. Sveikatos tema, mano darbe, viena iš pagrindinių temų. Dirbu su žmonėmis, kurie patiria panikos atakas, nerimo sutrikimus, depresiją. Taip pat dirbu su klientais, kurie susiduria su profesiniu perdegimu, padedu ugdyti atsparumą stresui bei dirbu su klientais, kurie patiria iššūkių santykiuose.
Stipriai domiuosi sporto psichologija, kadangi sportas, aktyvus judėjimas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis.
Savo praktikoje pastebiu, kad ir kokie klausimai kiltų, kokie sudėtingi gyvenimo etapai bebūtų – visi atsakymai jau yra pas patį žmogų. Tik, kad tuos atsakymus išgirsti, reikalinga aplinka, kurioje galėtumėte gauti aktyvų klausymą, empatiją, priėmimą, paraginimą įgarsinti tai, kas pačiam nejauku. Savo srityje žmogui padedu ne tik jaustis išklausytam, bet kartu keliauju per sunkiai įsivaizduojamus pasaulius, kuriuos turime kiekvienas iš mūsų.
– Agne, žmonės dažnai pameta savo širdies kelią dirbant nemylimus darbus ar dirbtami tiesiog dėl to, kad reikia pajamų, jie susitaiko su tuo, kad yra pakankamai gerai, nesistengia ieškoti geresnių galimybių ar dėl jų dirbti. Ar esi pastebėjusi, kad žmonės laimę pameta būtent neužsiimdami širdies veiklomis?
– Klientai ateinantys pas mane, būtent ir yra dažniausiai to tipo žmonės, kurie dirba nemylimą darbą dėl pajamų, jaučiasi praradę džiaugsmą. Man kiek liūdna, kad vis dar gajus įsitikinimas, jog gerai apmokamas darbas negali būti mylimas. Manau, kai dirbame iš širdies mylimą darbą – finansų pradeda užtekti viskam, ne tik egzistuoti nuo atlyginimo iki atlyginimo, bet ir pasitaupyti, keliauti, ir t.t.
Priimti sprendimą keisti darbą, išsilavinimą yra nepatogu dažniausiai mūsų protui, kuris yra įpratęs prie rutinos ir mechaninio veiksmo veikimo. Kai darome pokyčius, juk ir skauda labiausiai „protui”. Tai yra labai plati tema, į kurią sunku atsakyti keliais sakiniais, ji labiau diskusijos verta. Bet man pačiai kyla klausimas
kodėl žmogus renkasi likti ten kur saugu ir atsisako daugybės naujų patirčių siekiant savo svajonės. Šia tema galiu dalintis tiek asmenine patirtimi tiek klientų pavyzdžiais. Man yra tekę keisti ne vieną darbą ir netgi studijas nuėjus pusę kelio. Ar buvo baisu? Faktas. Ar tikėjau, kad man pasiseks? Be abejonių. Ar nors kartą gailėjausi dėl savo priimtų sprendimų? Nei karto! Nors būta labai daug ir man nepalankių.
– Dėl ko pati pasirinkai tokią drąsią krypti savo veikoje įkuriant savo studiją, dirbant privačiai?
– Jau baiginėdama studijas visada turėjau didelę svajonę sukurti savo privačią veiklą, kuri sietųsi su žmogaus sveikatinimu. Aš tą svajonę tebeturiu, ir gal vieną dieną įgyvendinsiu pilnai!
Mano gyvenimas iki privataus kabineto buvo labai vingiuotas ir reikėjo labai daug patirti bei nueiti. Dirbau LSMU ligoninėje, atlikau praktiką Kauno klinikose bei NVI Vilniuje, dirbau su onkologiniais pacientais, ne vieną pacientą esu palydėjusi į mirtį, išklausius daugybės išpažinčių. Darbas buvo labai kontrastingas mano gyvenimui, bet jame jaučiausi auganti trigubai greičiau nei draugai ar šeimos nariai. Tai mane labai stiprino ir davė daug įgūdžių dirbti su žmonėmis. Sakiau – jeigu jau išmoksiu būti šalia mirštančio žmogaus, mokėsiu susidoroti su betkokia problema.
Vėliau išėjau į antras motinystės atostogas ir po metų susidūriau pati asmeniškai su mirtimi. Per plauką likau gyva dėka savo dukters. Po metų sveikimo procesų, viską perėjusi asmeniškai, ką tekdavo stebėti iš šono, praradau baimės jausmą rizikuoti. Nors iki tol irgi buvau megėja išbandyti save įvairiose situacijose. Tad privačios studijos įkūrimas ir darbas sau, man toliau asocijuojasi kaip terapinė veikla, ne tik klientams bet ir man pačiai. Savo darbe aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. nebijau sakyti tai, ką jaučiu.
– Šiuo metu pasaulis pilnas įvairių saviugdos praktikų, vieni – vieni su kitais draugauja, kiti – vienas kitam prieštarauja. Turbūt kiekvienam įrankių pasirinkti yra pagal skonį. Kaip tu matai šią situaciją? Ir kur galėtum nukreipti žmogų, jam išvengti blaškymosi, atrasti realią savipagalbą be vadinamo “dvasinio turizmo”, o iš kitos pusės – atrastų tas saugias veiklas, kurios būtų apie atsipalaidavimą, daugiau pramoga?
– Jeigu žmogus ieško pagijimo pats nuo savęs, aš vienareikšmiškai rekomenduoju susirasti sau tinkama psichoterapeutą ar psichologą ir lankytis pas jį. Nes tik pats žmogus žino jame glūdinčius atsakymus. Labai rekomenduoju turėti drąsos keisti specialistą, kai jausite, kad jau nejaučiate naudos.
Labai gražus išsireiškimas – dvasinis turizmas. Nemeluosiu, aš jame buvau ir pati pastrigusi dėl nuolat keliamų klausimų sau ir prasmės paieškų. Tik „dvasiniame turizme” tam tikru momentu atsiranda daug manipuliacijos ir kitaip tariant – vedžiojimo už nosies.
Bet čia galiu pridurti ir tą patį apie psichologiją, ji irgi gali tapti turizmu. Esmė yra žmogus stovintis už savo darbo. Mes einame pas žmogų, juo pasitikime ir patys sprendžiame kiek daug jam atsiveriame. Kiekvieno vidinė pajauta padiktuos ar tas specialistas jam yra tinkamas ar netinkamas. Jeigu jis man nepadeda – tai nereiškia, kad kitam negali padėti. Lygiai tap pat ir aš savo darbe susiduriu su situacijomis kuriose vieni į mane žiūri kaip išsigelbėjimą, o kiti apeina per aplinkui. Savo darbe vadovaujuosi C. G. Jungo pamąstymu: „susitikus dviems žmonėms kambaryje, tarp jų chemija įvyksta arba ne”.
Nusprendžiau įkurti erdvę, kurioje žmogus jaustųsi ne tik išklausytas, bet jau įžengęs galėtų sveikti. Ši erdvė įkurta nuostabiame Drobės fabrike, kuris turi išskirtinį interjerą, kurį leidžiu sau vadinti – terapiniu interjeru.
Drobės pastato erdvėje kiekvienas gali pajausti savo unikalumą, išskirtinumą ir bendruomeniškumą. Aplinkos interjeras sukurtas kurybiškumui skatinti, atsipalaidavimui patirti bei būti atviram pokyčiams ir nebijoti būti visiškai unikaliu.
Pradėti savęs pažinimo kelionę kartu, kviečia Agnė Garmuvienė, įkūrusi SOLVE sveikatos psichologijos studiją, 4-tajame Drobės fabriko aukšte!
